2010 08 22 22:24:56
Naminė pica ;)
|
|
Po naktinių šokių pokių iki paryčių ir rytinio eterio, jėgoms atgauti puikiai tinka štai tokia naminė pica. Mano draugai dėl jos alpsta.
Receptas gan paprastas: plonas tešlos pagrindas, su prieskoniais ir smulkintais česnakais apkepta vištienos file, marinuoti svogūnėliai (norint pigiau, papjaustot paprasto svogūno - per pusę ir plonais griežinėliais, tada išspaudžiat citriną, apibarstot žiupsneliu cukraus, ir palaikote penkias minutes, o jau tuomet ant picos), žalios arba juodos alyvuogės, konservuotas ananasas, padažas (indelis majonezo su tokiu pat kiekiu tomato ir 1-2 galvos smulkiai, smulkiai supjaustyto česnako), ir aišku sūris. Kepame apie 25 min 250 laipsnių temperatūroje.
|
2010 07 31 14:37:51
Nuotykis #1
|
|
Susipažinkite – tai Dėmelė arba tiesiog – Dėmė. Gyvūnas, kuris charakteriu, elgsena ir protu yra tarp šuns, bei katės, smalsumu neatsilieka nuo mažo vaiko, o išdaigomis... Jei turite kantrybes, perskaitę žemiau esančią istorija – suprasite. Mano namuose ji – naujokė, tačiau spėjo prisidirbti tiek... kad...
Štai kad ir praėjusį sekmadienį - tai buvo bene pirmas kartas kai Dėmė visą dieną buvo viena ir laisvai karaliavo viename kambaryje. Iš M-1 namo grįžau perpiet
15 min. (viskas dar buvo super), ir vėl išlėkiau. Grįžtu vakare, o mano mažoji, ko gero iš pykčio, kaip čia dabar aš ją vieną ilgam palikau, kambarį apvertė aukštyn kojom. Įeinu, o vaizdas maždaug toks: visas kambarys skendi sniege. Prasikrapščiusi akis supratau, kad ne sniegas ten, o daug, daug smulkių rankšluostinio popieriaus skiautelių. Dėmelė visą ruloną išvyniojo ir sudraskė. Cielą maišą pririnkau. Tačiau kaip ji popierių pasiekė nuo palangės? Juk per maža, kad užšoktų, o pasilypėti nėra kuo.
Pasirodo iš nuobodulio rado būdą: po palange radiatorius, tad užlindusi už jo, nugara pasiremdama į radiatorių, kojomis į sieną užlipo, o turint tokį lankstumą pasiekti palangę tas pats kaip du pirštus… taip sakant… Deja, tačiau ant palangės buvo ir daugiau daiktų, tad “tūsintis” buvo su kuo… Dvi dėžutės kosmetikos, kupinos kremu, pieštukų, šepetukų ir kitų moteriškų “dzindzelią” liko pustuštės. Kremų Dėmelė nelietė, paėmė tik smulkmę, kuri kaip iš gausybės rago pabiro vos atidarius spintą (ryškiai mėgsta puoštis).
Ko gero supykus, kad po pirmos pusdienio dalies, negana to, kad jai skyriau tik 15 min, bet į kambarį dar įžygiavau ir su savo geriausiu draugu - Siamo katinu Mazgeliu, kuris nuo jos atsikraustymo patapo taikiniu numeris 1, Dėmė pažymėjo visus keturis kambario kampus. Kaip, istorija nutyli. Šiaip Mazgelis pats taikiausiai ir draugiškiausias padaras pasaulyje, bet pamačiusi jį Dėmė taip suriečia nugarą, kad ankštesnė tampa bent dukart. Antra - pradeda katiną kandžioti taip, kad jis verkia ne tik balsu, bet ir ašaromis. Gaila katino, nes jis tapo primirštas, mat Dėmė dėl visko konkuruoja taip, kaip tam posakyje: “meilėje ir kare visos priemonės pateisinamos”. Dėmytė kambarį taip pat pažymėjo ne tik savo turtu, bet ir kvapu: viskas pakvipo taip, kaip Dėmė prieš maudymą padauginus iš šimto. Bet čia dar nieko, užskaitykime kaip specifinį teritorijos žymėjimą po katino įsibrovimo.
Ji spėjo įsisukti ir į seną rašomąjį stalą. Tiksliau tik į vieną jo stalčių iš keturių. Tą, kurį atidaryti reikia geros žmogiškos jėgos. Tą, kuriame visi mano dokumentai: pasas, paskolos, darbo ir kitos sutartys. Trumpiau tariant turtas, kurį kilus gaisrui, ko gero gelbėtume patį pirmą. Neee, tų dokumentų ji nelietė. Paėmė tik vieną vienintelį - savo skiepų pasą. Surinkusi "sniegą" aš jį radau, tiksliau likusią jo puselę. Bet tai dar ne viskas: už radiatoriaus prie sienos praėjusiais metais po remonto buvo super duper tvirtinimo klijais priklijuota daugiasluoksnė klijuotė atspindinti šilumą nuo sienos į kambarį. Dėmė “patvarkė” ir ją. Ir žinote ką, aš ją vis vien beprotiškai myliu...ir nė kiek ant jos nepykstu ;)
|
2010 07 13 00:27:31
„Pirmi kartai”
|
|
Ar kada susimąstėte apie „pirmus kartus” savo gyvenime?
Ne, rašau ne apie pirmus pasimylėjimus, nors tai, be jokios abejonės taip pat vienas tų įvykių, kurie gyvenime įrašomi į „pirmųjų kartų” list’ą. Rašau apie pirmą bučinį… pirmą dūmą, mokykloje su klasiokais užtrauktą paslapčia nuo mokytojų kur už kampo… pirmą darbą… pirmą meilę… pirmą vakarėlį, po kurio paryčiais paslapčia įsėlini į namus… pirmus metrus savarankiškai nuvažiuotus dviračiu…. Ilgainiui šie, bei daugelis kitų „pirmųjų kartų”, kažkada sukėlusių jaudulį ir aistrą arba stresą ir paniką, malonius, o gal ir nelabai, prisiminimus, tampa rutina persisunkusia kasdienybe…
Praėjusį šeštadienį, po tam tikra prasme ilgo laiko vėl žengiau į radijo eterį… taip ilgai lauktą, svajotą…
Ir žinote ką? Netikėtai patyriau pirmą kartą ;) O Jūs ar pamenate savo „pirmus kartus“?
|
|
